Apie amžiną savo spalvų stilistikos paiešką

Kai pradėjau fotografuoti, visur rašė ir visi seminarai būdavo apie tai, kad turime surasti savo unikalų stilių. Ir tai dažnai yra tokia kaip max siekiamybė, kurią pasiekus, atrodo, jau tapsi tuo tikru PRO.

Tačiau paradoksas tame, kad jau kai atrodo štai – kažkiek jau nusišlifavo stilistika ir suvokiu, kokių nuotraukų norisi, kokiomis spalvomis jas tvarkyti ir t.t. atsiranda du dalykai:

Pasidaro šiek tiek nuobodu. Ne iš karto, tačiau po kurio laiko, pradeda atrodyti, kad tavo nuotraukos vis tokios pat.

Iš vienos pusės vienodumas yra gerai, nes klientai beveik tiksliai gali nuspėti, kokio stiliaus nuotraukas jie gaus.

Tačiau iš fotografo pusės – tarsi šiek tiek susirišam sau rankas ir mažiau leidžiame sau viskuo eksperimentuoti (pozomis, rakursais, spalvomis ir visu retušu).

✔Dėl to dauguma fotografų (pataisykit fotografai mane, jeigu jums taip niekad nebūna) karts nuo karto papuola į diskusiją patys su savimi ir bando susitarti, tai visgi kokių tų spalvų norisi šį sezoną, gal kažką bent minimaliai keičiam ir permąstom?

Ir dėl to būna, jog pažiūrėjus fotografo praėjusių metų darbus kažkas šiek tiek bus pasikeitę. Gal spalvose, gal nuotraukų kadravimuose, gal pozose. O gal tais metais tai tik minimalus pakitimas, kurį mato tik pats fotografas.

„Fotografas tobulėja!“

Taip, būtų galima tai pavadinti ir taip. Mes tobulėjame, keičiamės, formuojamės.

Kai tik pradedi fotografuoti, nuotraukos būna labai įvairios, nes galimybės, kokia tavoji stilistika bus yra begalinės. Kai jau praeina šiek tiek laiko ir nusistovi tam tikri dalykai – nuotraukos tampa vientisesnės.

Tačiau unikalaus savojo stiliaus paieškos, manau, nesibaigia niekad!

Na gerai, fotografijoje esu beveik 10 metų, tad bus matyti, ką šiuo klausimu sakysiu dar po dešimtmečio. Gal tada tikrai nebekils jokių fotografinių-egzistencinių klausimų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *